NEMOKUMAS

 


Naudojamos santrumpos 

Nr.  

Santrumpa

Reikšmė

1.

Departamentas

Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos

(nuo 2016-01-01 visas Departamento funkcijas perėmė Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos)

2.

Tarnyba

Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

(nuo 2016-01-01 perėmė visas Departamento funkcijas)

3.

LVAT

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Dėl bankroto administratoriaus pareigos kreiptis į Garantinį fondą – tai, kad administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, nelaikytina svarbia priežastimi, dėl kurios paraiška Garantiniam fondui negali būti paduota

Bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai buvo patvirtinti Panevėžio apygardos teismo 2009 09 30 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009 10 08. Šia teismo nutartimi buvo patvirtinti ir įmonės darbuotojų (pirmos eilės kreditorių) reikalavimai, susiję su darbo santykiais. Todėl, vadovaujantis Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratorius D. B., neturėdamas duomenų, patvirtinančių, kad įmonė turi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, iki 2009 12 08 privalėjo kreiptis į Garantinį fondą su paraiška dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Garantinį fondą, visų pirma privalėjo vadovautis ne Departamento patvirtintomis Rekomendacijomis ar kitais poįstatyminiais aktais, o įstatymu, kuris nustato tokią bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigą ir terminą, per kurį ši pareiga turi būti įvykdyta. Paminėta Panevėžio apygardos teismo 2009 09 30 nutartis patvirtina, kad bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratorius, teikdamas teismui tvirtinti įmonių kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus, turėjo duomenų, patvirtinančių darbuotojų teisę gauti su darbo santykiais susijusią išmoką. Todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis Garantinio fondo įstatymo nuostatomis, vien ta aplinkybė, kad iki 2009 12 08 bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratoriui dar nebuvo perduoti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, nelaikytina svarbia priežastimi, dėl kurios paraiška negalėjo būti paduota Garantiniam fondui. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo kreiptis į Garantinį fondą. Todėl atsakovas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bankrutuojančios UAB „Utenos agrochemija“ administratorius D. B. pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punkto ir Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas – visiškai atitinka padaryto pažeidimo pobūdį.

LVAT byla Nr. A756-2475/2011

 

Dėl bankroto administratoriaus pareigos kreiptis į Garantinį fondą – tai kad ateityje galimi kreditorių reikalavimų tikslinimai nėra priežastis vėluoti pateikti paraišką Garantiniam fondui

Pareiškėjo padaryto Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimo faktas yra akivaizdus. Jo administruojamos įmonės kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2008 11 14 nutartimi, o paraiška dėl lėšų iš Garantinio fondo skyrimo pateikta tik 2009 m. gegužės mėnesio antrojoje pusėje, t. y. pažeidus įstatymo numatytą 2 mėnesių terminą. Pažymėtina, jog Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta griežta nuostata ir ji neleidžia atidėjinėti paraiškos lėšoms iš Garantinio fondo gauti pateikimo dėl kokių nors aplinkybių, susijusių su ateityje galimu kreditorių reikalavimų patikslinimu, ar kokiais nors kitais motyvais nesilaikyti minėto imperatyvaus termino. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sunkumų perimant administruojamos įmonės dokumentus negalėjo būti esminė kliūtis paraiškos pateikimui, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, šie dokumentai buvo renkami dar iki Vilniaus apygardos teismo 2008 11 14 nutarties priėmimo, o šioje nutartyje, tvirtinant kreditorių reikalavimus, jau buvo remiamasi administruojamos įmonės finansinės apskaitos dokumentais.

LVAT byla Nr. A442-1114/2011

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimai

Pavadinimas                                                                                                                                                        Atsisiųsti
Byla Nr. KT13-N5/2014 Atsisiųsti

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys

Pavadinimas                                                                                                                                                        Atsisiųsti
Byla Nr.3K-3-486/2010 Atsisiųsti
Byla Nr.3K-3-508/2010 Atsisiųsti
Byla Nr.3K-3-228/2011 Atsisiųsti
Byla Nr.3K-3-234/2011 Atsisiųsti
Byla Nr.3K-3-261/2011 Atsisiųsti
Byla Nr.3K-3-250/2012 Atsisiųsti
Byla Nr.3K-3-672/2013 Atsisiųsti

Lietuvos apeliacinio teismo nutartys

Pavadinimas                                                                                                                                         Atsisiųsti
Byla Nr.2-184/2011              Atsisiųsti
Byla Nr.2-443/2011  Atsisiųsti
Byla Nr.2A-162/2008  Atsisiųsti

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai

Pavadinimas                                                                                                                                                         Atsisiųsti
Byla Nr.A756-2475/2011 Atsisiųsti
Byla Nr.A442-1114/2011 Atsisiųsti
Byla Nr.A-261-919-11 Atsisiųsti
Byla Nr.A-63-2257-11 Atsisiųsti
Byla Nr.A-261-2291-11 Atsisiųsti
Byla Nr.A-143-2741-11 Atsisiųsti
Byla Nr.A-492-3516-11 Atsisiųsti
Byla Nr.I-502-12-12 Atsisiųsti

 

TURINYS

1. DĖL REIKALAVIMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ TAIKYMO

2. DĖL ASMENŲ TEISIŲ IR INTERESŲ GYNIMO TARNYBOS PRIIMAMAIS SPRENDIMAIS

3. DĖL ADMINISTRATORIŲ DRAUSMINĖS ATSAKOMYBĖS

4. DĖL SKIRTINGŲ ETIKOS KODEKSŲ NORMŲ TAIKYMO

 

 1.      DĖL REIKALAVIMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ TAIKYMO

 

LVAT 2016-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-494-556/2016.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (dėl veiklos nutraukimo kilsiančios neigiamos pasekmės), negalima daryti išvados, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (įsiteisėjęs teismo nuosprendis) patvirtina apie pareiškėjo nuteisimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, jo padaryta neteisėta veika susijusi su teisės teikti bankroto administravimo paslaugas pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administravimas yra veikla, kurios vykdymui taikomi aukštesni kriterijai bei kurios netinkamas vykdymas gali lemti reikšmingas ekonomines ir teisines pasekmes, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas užtikrina viešąjį interesą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad esminė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga yra aplinkybių, jog šių priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nustatymas. Kaip pagrįstai nurodo atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, skundžiamais įsakymais buvo panaikinta pareiškėjo teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, ši teisė pareiškėjui būtų sugrąžinta. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tokių veiksmų nebūtų galima atlikti, t. y. įvykdyti galbūt pareiškėjui palankų teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, kai administratorius netenka teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, bankrutuojančių įmonių bankroto procedūra nėra stabdoma.

Be to, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su spėjamomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui ir jo administruojamoms bendrovėms, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Kaip paminėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso.

Taigi nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrindo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl šios priemonės taikymo. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliktina nepakeista.

 

LVAT 2019-05-22 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-373-520/2019.

LVAT Teisėjų kolegija Pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvacijos galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, jog pritaikius jam nuobaudą ir sumažinus LASĮS viena sąlygine įmone, pareiškėjo dalyvavimas bankroto administratorių atrankose dėl įmonių tampa beprasmis, nes dėl sumažinto reitingo (LASĮS) pareiškėjas tapo nekonkurencingas ir negauna administruoti bankrutuojančių įmonių, o tai nulemia negautas pareiškėjo pajamas.

Bankroto administratorių atrankos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 (toliau – ir Nutarimas), 23 punktas nustato, kad nuo sąlyginių įmonių skaičiaus priklauso tai, kokiai administratorių grupei atitinkamas administratorius turi būti priskiriamas, t. y. A, B arba C grupės, ir būtent nuo šios grupės priklauso bankroto administratoriui atrinktina įmonė. Nutarimo 29 punkte nurodyta, kad pagal įmonės atrankinį dydį programa administratorių didelei įmonei parenka tokiu eiliškumu: C grupės administratorius, B grupės administratorius ir A grupės administratorius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui yra pritaikyta nuobauda – įspėjimas, leistino administruoti sąlyginių įmonių skaičiaus riba mažintina viena sąlygine įmone.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pareiškėjo galimybės dalyvauti C grupės administratorių atrankose dėl didelių įmonių tapo minimalios, t. y. pareiškėjas tapo nekonkurencingu, akcentuoja, jog pas pareiškėją dirba 16 bankroto administratorių, kuriems turi būti mokamas darbo užmokestis, o 15 iš 16 bankroto administratorių neturi darbo, nes neadministruoja nei vienos įmonės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo byloje nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pateiktą įrodymą, nepripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nepritaikius jo nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (nuostolius). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam nėra sudaryta galimybė administruoti įmones, o jo nurodyti bankroto administratoriai neadministruoja įmonių vien dėl to, jog pareiškėjui paskirta nuobauda.

 

 2.      DĖL ASMENŲ TEISIŲ IR INTERESŲ GYNIMO TARNYBOS PRIIMAMAIS SPRENDIMAIS

 

LVAT 2018-06-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-910-624/2018.

LVAT Teisėjų kolegija, pagal nutartyje aptartą teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad sprendimas, kurį priima Tarnyba, atlikusi bankroto administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, gali įtakoti tik bankroto administratoriaus, o ne kitų asmenų, inter alia (tame tarpe) skundą padavusių, teises ar įstatymų saugomus interesus, kadangi, atsižvelgiant tokioje administracinės procedūroje priimamų sprendimų pobūdį, asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos priežiūra nėra tiesiogiai skirta asmenų, esančių įmonių bankroto proceso dalyviais, teisių ir teisėtų interesų gynimui

 

3.      DĖL ADMINISTRATORIŲ DRAUSMINĖS ATSAKOMYBĖS

LVAT 2018-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1753-602/2018.

Drausminės atsakomybės nustatymas turėtų užtikrinti profesionalumą vykdant tam tikras funkcijas, saugoti šios profesijos prestižą. Drausminės atsakomybės taikymas suponuoja išvadas, kad asmens profesinių pareigų atlikimas nesuderinamas su šios profesijos prestižu. Taigi drausminės atsakomybės, kuriai atsirasti nėra nustatytas konkretus veikų ar pažeidimų sąrašas, taikymas kiekvienu atveju susijęs su vertinimu, ar konkrečiu atveju yra daromi pažeidimai, nesuderinami su konkrečia profesija, t. y. ar yra daromi akivaizdūs ir šiurkštūs profesiniai pažeidimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje A-3271-602/2016).

Juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, yra keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai (ĮBĮ 112 str.), taikant drausminę atsakomybę yra siekiama paneigti, kad asmuo atitinka minėtus reikalavimus ir gali atlikti profesines pareigas. Drausminės atsakomybės taikymas yra reikšmingas profesinės veiklos ribojimas, turintis esminę įtaką asmens teisei užsiimti įmonių bankroto administravimo paslaugų teikimo veikla, gauti pajamas iš šios veiklos. Todėl, kaip minėta, drausminės atsakomybės klausimas gali būti keliamas už akivaizdžius ir šiurkščius profesinės veiklos pažeidimus, kai profesinės pareigos yra vykdomos aiškiai aplaidžiai.

Aiškiai aplaidžiu konkrečios profesinės pareigos atlikimu gali būti laikomas toks atvejis, kai pažeidimas yra akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai be gilesnės analizės galima konstatuoti, kad yra pažeidžiamas teisės aktas. Aplaidus profesinės pareigos vykdymas yra susijęs taip pat ir su pažeidimo pasekmėmis. Asmens, teikiančio įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiksmų pripažinimui drausminiu deliktu, nepakanka nustatyti tik akivaizdžios klaidos padarymą, bet šis pažeidimas turėtų sukelti tam tikras pasekmes – pažeisti asmenų teises ar teisėtus interesus ar sukelti kitokios žalos padarymą

 

 4.      DĖL SKIRTINGŲ ETIKOS KODEKSŲ NORMŲ TAIKYMO

 

LVAT 2019-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-321-492/2019.

Tarnyba savarankišku pareiškėjo atsakomybės pagrindu Išvadoje nurodė Elgesio kodekso 6.4 papunkčio reikalavimų, įpareigojančių administratorių siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu, pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakomybės taikymo už nurodomą pažeidimą nepagrįstumą, akcentavo, kad Etikos kodeksas, kuriuo priimdamas skundžiamą Įsakymą rėmėsi atsakovas, įsigaliojo tik 2017 m. liepos 20 d., o pareiškėjo veiksmai (neveikimas), už kuriuos skundžiamu Įsakymu buvo paskirta nuobauda, atlikti per laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. (atsakymas teismui į 2015 m. gegužės 8 d. paklausimą) iki 2016 m. kovo 23 d. (pranešimas teismui apie baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį ir planuojamą šaukti kreditorių susirinkimą), ir padarė išvadą, kad buvo pritaikytas teisės aktas, negaliojęs veiksmų (neveikimo) metu.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, atkreipia dėmesį į tai, kad nurodomų pareiškėjo pažeidimų padarymo metu galiojusios Etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887, redakcijos, galiojusios nuo 2015 m. sausio 1 d., 11.4 papunktyje buvo įtvirtintos identiškos nuostatos, taigi numanomų pažeidimų padarymo metu galiojo teisinis reglamentavimas, kuriuo buvo konkrečiai apibrėžta teisinė atsakomybė už tokius pačius pažeidimus, todėl teisės akto redakcijos pakeitimai, kuriais iš esmės nepasikeičia reikalavimai subjektų elgesiui, tik tokios pačios taisyklės išdėstomos kituose punktuose, neturi būti vertinami kaip iš esmės naujai nustatantys atsakomybę ir dėl to neeliminuoja atsakomybės taikymo.

 

 

 

Atnaujinta: 2020.01.03

© Biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 304157094

Rinktinės g. 48A, 09318 Vilnius, tel. (8 5) 212 5464, el. p. info@avnt.lt, www.avnt.lt 

 

 

 

Vyksta interneto svetainės atnaujinimo darbai. Pastebėjus sutrikimus ar netikslumus, prašome apie juos pranešti el. p. bankrotas@bankrotodep.lt    
Iš anksto dėkojame už bendradarbiavimą ir supratingum